Norėdama parodyti vieną svarbiausių savo gyvenimo darbų, menininkė Nijolė Vilutytė kolegas vedasi į Vilniaus laidojimo rūmus „Ritualas“. Dramatiško kūrinio gimimas, anot jos, sutapo su ne mažiau dramatiškais asmeniniais išgyvenimais ir reikšmingais Lietuvos istorijos lūžiais. Ekstremalios darbo sąlygos ir didžiulis spaudimas kuo greičiau viską užbaigti buvo susijęs su nuojauta, kad netrukus bus organizuojamos valstybinės reikšmės laidotuvės.
„Kai architektas Česlovas Mazūras pirmą kartą atsivedė mane į laidojimo rūmų statybų aikštelę, buvau šokiruota. Galvoju – Dieve, kas čia vyksta tame gyvenime, kad visur reikia teatro? Tos didžiulės erdvės, laiptavimas, teatrinis žmonių susodinimas – viskas buvo stipriai sureikšminta. Pasirodo, šis korpusas buvo sumanytas atsisveikinimui su labiausiai nusipelniusiais žmonėmis, kai pagerbti susirenka visa tauta“, – pasakoja 78 m. dailininkė, sukūrusi žymiąją freską „Paukščių takas“.
Buvo draudžiami religiniai motyvai
Prieš beveik 40 metų pastatytas antrasis Vilniaus laidojimo rūmų korpusas buvo sumanytas kaip savotiškas panteonas. Tuomečiai valdžios atstovai buvo jau garbaus amžiaus, todėl visa komanda jautė didelį spaudimą dirbti sparčiau.
„Įtampos ir nerimo buvo daug. Reikėjo rasti sprendimą, kad išskirtinės architektūros pastate viskas derėtų tarpusavyje. Mano freska negalėjo būti tarsi lipdukas, pakabintas ant sienos. Iš pradžių labai glumino kūriniui palikta penkiapakopė siena, bet šis architekto sumanymas turėjo savo prasmę“, – pasakoja dailininkė.
Svarbiausiu vidaus interjero akcentu tapusi freska buvo sumanyta juodo marmuro sienoje, jos apačioje buvo numatyta vieta velioniui šarvoti. Penkiapakopė sienos forma pasirinkta siekiant sukurti į vandenį mesto akmenuko įspūdį – tarsi bangos, ratilais tolstančios ir nusinešančios skausmą. Šią idėją freskos autorė papildė į šviesą kylančiu paukščių taku.
Menininkė N. Vilutytė prisimena, kad tuo laikotarpiu buvo draudžiami religiniai motyvai, todėl savo kūriniui ji pasirinko simbolių ir ritmų kalbą. Jais siekė pavaizduoti nuo žemės atsiplėšiančius paukščius ir per penkias dvasinio tobulėjimo pakopas kylančius į dangų.
„Kas yra mirtis? Tai sielos išskridimas, juk ji nemirtinga. Savo gyvenime nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų nugyvenęs be skausmo ir praradimų. Mano pačios jų gyvenime taip pat buvo labai nemažai. Todėl paukščius sąmoningai pavaizdavau su aplaužytais sparnais, bet nesustojančius ir per kliūtis kylančius į viršų. Mirtis juk nėra pabaiga ir tą taip pat norėjau akcentuoti, todėl kūrinio viršuje spalvos yra šviesios, tarsi dangiškoji šviesa“, – savo idėją pasakoja N. Vilutytė.
P. Griškevičiaus laidotuvėms nesuspėta
Menininkė prisimena, kad nepaisant didelio spaudimo skubėti visų darbų užbaigti laiku nepavyko. Anot jos, pirmiausia trūko inžinierių, kurie mokėtų įgyvendinti unikalius architekto sumanymus.
„Kai Česlovas mane pirmą pasikvietė į statybvietę, buvo montuojamos kesoninės lubos – tai buvo visiška technologinė naujovė. Lubas surinko ant žemės, o vėliau pakėlė ir pritvirtino prie laikančiųjų konstrukcijų. Savo freskos darbus pradėjau statyboms dar nepasibaigus“, – sako menininkė.
Vilniaus laidojimo rūmų statyboms dar tik artėjant prie pabaigos, netikėtai atskriejo žinia apie tuometės valdžios atstovo Petro Griškevičiaus mirtį. N. Vilutytė prisimena, kad jo mirtis buvo staigi, o salė, skirta šarvoti, dar nebuvo iki galo įrengta.
„Tokio masto laidotuvėms architektas buvo apgalvojęs daugybę detalių – suplanuota, kaip nukreipti didelį žmonių srautą, kad minia judėtų ratu aplink pastatą. Buvo atsižvelgta ir į praktinius aspektus – šoninėse sienose turėjo būti pakankamai vietos visiems atsineštiems vainikams sukabinti“, – pasakoja N. Vilutytė.
Pasak Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorės Jolantos Sprainaitienės, per beveik keturis dešimtmečius išskirtinė architektūrinė erdvė su N. Vilutytės freska tapo ne tik meniniu, bet ir simboliniu atminimo ženklu. Čia buvo pašarvoti tokie iškilūs Lietuvos žmonės kaip signataras Kęstutis Glaveckas, teisininkas ir signataras Kazimieras Motieka, filosofas Rolandas Pavilionis, saksofonininkas Rimantas Brazaitis, estrados dainininkė Janina Miščiukaitė, o neseniai ir žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Algimantas Čekuolis.
„Šią salę renkasi šeimos, kurioms svarbu ne tik atsisveikinti, bet ir tai padaryti kultūrine prasme turtingoje aplinkoje. Dailininkės sukurta freska ir architekto Č. Mazūro sprendimai sukuria orumo, pakilumo, šviesos įspūdį – visa tai tampa svarbia atsisveikinimo dalimi. Tokios erdvės yra daugiau nei tik pastatai – jos kalba apie mūsų santykį su mirtimi, atminimu, kultūra“, – pastebi J. Sprainaitienė.
Dirbdavo iki išnaktų
Vilniaus laidojimo rūmai pradėjo funkcionuoti 1975 m., dar nebaigus pagrindinės šarvojimo salės įrengimo darbų. Menininkė sako, kad jos kūrybinio darbo sąlygos, pradėjus šarvoti žmones, tapo ekstremalios.
„Pasibaigus dienai, velionių artimieji keliaudavo namo ir aš likdavau visiškai viena su užmigusiais amžinu miegu. Dirbdavau iki 22 valandos – iki paskutinio autobuso, kuris parveždavo mane namo. Labai norėjau, kad kažkas iš šono įvertintų mano kuriamą freską, todėl pasikviečiau savo buvusį vyrą tapytoją Romą Dalinkevičių. Atsimenu jo reakciją, sako – kaip tu gali dirbti tokiomis sąlygomis?“ – pasakodama apie išbandymus šypsosi N. Vilutytė.
„Paukščių tako“ freską ji tikėjosi sukurti per metus, tačiau dėl įvairių techninių trikdžių viskas truko dvigubai ilgiau. Savo kūriniui ji pasirinko freską – sgrafitą. Tai tokia freskos technika, kai ant sienos tinkuojami keli skirtingų spalvų tinko sluoksniai, o vėliau viršutinis sluoksnis preciziškai išraižomas, atidengiant apatinius. N. Vilutytė prisimena, kad raižyti naudojo chirurginį skalpelį, kuris nuolat iškrisdavo, o jo pasiimti reikėdavo leistis į visas puses siūbuojančiais stelažais.
„Vienas didžiausių iššūkių laukė, kai Vilniuje reikėjo rasti sieną, ant kurios galėčiau išdidinti freskos projektą iki originalaus dydžio. Dalį jos piešiau tuomečiame Dailės kombinate, atviroje erdvėje ant praėjimo sienos. Šalia dirbo ir kiti menininkai, o palubėse skraidė balandžiai. Vitražo meistras nuolat vaikščiojo su laidyklėmis ir vaikė paukščius, kad nesugadintų kepti paruoštų stiklų“, – pasakoja dailininkė.
Nevertiname savo palikimo
Menotyrininkai N. Vilutytės freską „Paukščių takas“ laiko vienu brandžiausių jos kūrinių. Pati menininkė teigia, kad didžiausias komplimentas jai – kai žmonės pastebi, kad jai pavyko perteikti dramatišką žmogaus gyvenimą, tačiau kartu sukurti elegantišką, vilties suteikiantį kūrinį.
„Manau, radau raktą ir pritaikiau jį prie unikalaus Č. Mazūro architektūrinio sprendimo. Man pačiai šis darbas yra reikšmingas, nes drama, pavaizduota mano freskoje, sutapo ir su dramatiškais įvykiais Lietuvoje, kai judėjome savo šalies laisvės ir nepriklausomybės link“, – sako žymios freskos Vilniaus laidojimo rūmuose autorė Nijolė Vilutytė.
Kartu ji išreiškė nuoskaudą, kad sovietmečiu sukurti menininkų darbai dažnu atveju ne tik nevertinami, bet ir naikinami. Ji viliasi, kad apie to laikotarpio darbus bus surinkta ir išsaugota bent vaizdinė ir rašytinė informacija.